Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius. Kanklės. Lyduvėnai, Raseinių r., XX a. I pusė

Kanklės, kurias XX a. I pusėje pagamino Kazimieras Abromavičius iš Lyduvėnų, Raseinių r.
Šios kanklės liudija tremtį išgyvenusių liaudies muzikantų Abromavičių šeimos nepasidavimą likimo smūgiams, simbolizuoja meilę ir ištikimybę Lietuvai, paguodą ir viltį net pačiu sunkiausiu metu.
1948 metais keturi žinomo liaudies muzikanto, kanklininko Stanislovo Abromavičiaus vaikai: Zofija, Leonora, Janina ir Kazimieras, buvo ištremti į Zulumajų (Zimos r., Irkusko sr., Rusija). Jie buvo suimti už partizanų palaikymą ir slėpimą, nors asmeniškai su tuo nebuvo susiję. Jaunuoliai galvojo, kad bus sušaudyti, jiems nebuvo aiškinama, kur juos veš, todėl į kelionę nepasiėmė jokių daiktų ir drabužių. Tačiau įdomiausia tai, kad būtent stribai jiems pasiūlė pasiimti šalia buvusias Kazimiero Abromavičiaus paties pasigamintas kankles. Šiomis kanklėmis daug grodavo ir jis pats, ir seserys, ypač Zofija. Kanklės, kaip vėliau pasakojo jas muziejui dovanojusi Leonora Abromavičiūtė, buvo vienintelė moralinė atrama, ryšys su Lietuva ir su šeima, kuris ypač padėjo pirmaisiais metais tremtyje. 1959 m. pabaigoje Abromavičiai grįžo į Lietuvą, parsigabeno ir kankles.
Kanklės suteikė viltį tuomet, kai atrodė, jog ateities tiesiog nebėra - kai muzikantai manė būsią sušaudyti. Tremtyje jos padėjo bent trumpam, bent mintimis, dainomis, muzika „nusikelti“ į mylimą Lietuvą. „Grįžusios“ į Lietuvą, pirmiausia savo savininkams, o dabar - visiems muziejaus lankytojams kanklės primena tremties istoriją. Tikimasi, kad išsaugotos kanklės, jų istorija, o kartu ir pati liaudies muzika ateities kartoms padės pajusti pasididžiavimo savo ištverminga, laisva ir laiminga tauta jausmus.
Eksponato - kanklių - istorija, jos detalės, pasakojimu susietos su eksponatu, sudomina ir visiškai liaudies muzika nesidominčius žmones. O tai, galiausiai, paskatina žmones domėtis iki šiol neatrastais liaudies atributais, folkloru. Įdomu ir tai, kad kartais ne tik žmonės, bet ir jų daiktai, kultūra įgauna tremtinio statusą.
Eksponatą galima atpažinti ir tremties nuotraukose. Komentuodama nuotraukas Leonora Abromavičiūtė pasakojo, kaip Zulumajuje lietuviai dirbo miško ūkio darbus. Pagrindinis darbas buvo medžių kirtimas ir gabenimas Zimos upe iki miesto. Rąstus jie plukdydavo surištus į plaustus, ant kurių statydavo namelius. Išplaukę susigalvodavo ir pramogų, muzikuodavo. Kanklėmis mokėjo groti visi ištremtieji Abromavičiai. Be to, merginos dar grojo ir vietoje įsigyta gitara bei mandolina. Lietuviai tremtyje susiorganizuodavo ir įvairių švenčių, koncertų, spektaklių, kuriuos rengdavo tiesiog sau, kad būtų linksmiau. Kartu švęsdavo bažnytines šventes, sekmadieniais rinkdavosi vienintelėje jiems sakralioje vietoje - Zulumajaus lietuvių kapinėse.
Vietiniai gyventojai mėgo darbščius lietuvius, klausydavosi jų dažnai dainuojamų dainų. Leonora pasakojo ir apie muzikavimą kartu su rusais. Vieną kartą rusai buvo pasikvietę lietuvius dainuoti į savo koncertą. Lietuviai dainavo patriotines dainas, pašiepiančias bolševikus, o rusai plojo, nesuprasdami lietuviškai.