Žydincios dienos || Močiutė ir batonas ||

Žydinčios dienos
Beįžengdamas į parduotuvę pamačiau ją prie laukujos Nors durų, buvo pasilenkusi prie mažo vežimėlio, prie kurio matėsi pririšta lazda, kelios šakos verbų, ar tai kačiukų.
Atrodė, kad dedasi nusipirktus kelis daiktus. Pagalvojau, kad vėl nepataikiau ir jokios močiutės nenustebinsiu pasiūlymu sumokėti už jos pirkinius.
Nors įėjęs atsisukau ir pasirodė, kad ji tik ruošiasi apsipirkimui. Anyway, man reikia susirinkti kelis vaisius, namuose iš jų pasidaryti trintą gerimą ir džiaugtis saulėtu šeštadieniu.
Neskubėdamas pasiėmiau pundą apelsinų, kelis vienetus geltonskuosčių bananų, graikiškąjį jogurtą prie vaisių ir galvojau, ar dar ko norėčiau?
Turbūt nieko.
Žiū, o gi močiutė eina paleis pieno produktų šaldytuvą ir žiūrinėja į prekes. Krepšelis buvo tuščias, matyt dar nieko neįsidėjo, nors jau praėjo visą galą, kad atsidurtų čia.
Man taip kartais būna, kada nežinau ko noriu, einu, akys nori visko, o galva sako, kad nu gal nereikia, einam toliau, jei ką, sugrįšiu.
Pasiėmė ji du varškės, įsidėjo į krepšelį, kuriame buvo įdėta kuprinė, dar apvyniotas maišas su kažkuo viduje.
Vaikiškas krepšelis kaip tik jai - mažas, daug dalykų netelpa, o prie jo dar galima prisukti lazdą, su kuria pasiramstant atėjo.
Nieko negaliu pasakyti, gudriai sugalvota.
- Močiute, gal norit, kad už jus sumokėčiau? - klausiamai klausiu josios.
- Nu ką čia dabar, kam tuos pinigėlius leisit?
- Ai, kažkaip šiandien gera nuotaika, tai noriu už jus sumokėti. Galit pirkti viską, ką tik norit, sumokėsiu.
Iš tiesų, sunkiausia būna sugalvoti priežastį, kodėl noriu tą daryti. Kai paklausia, tai nežinau ką atsakyti, o jei pasakysi "šiaip", tai tikrai neatrodys įtikinamai.
Šiandien padėjo gera nuotaika. Nors po naktinio budėjimo ligoninėje, bet nuotaikėlė aukštumoje ir viskas einasi gerai.
Einam palengva palei pieno skyrių, į krepšelį keliauja grietinė, dar vienas varškės pakelis.
Toliau - mėsos šaldytuvai.
- Gal kažką iš mėsos norėtumėte? - vėl teiraujuosi gerbiamos močiutės.
- Ką čia, nežinau net.
Aiškiai suprantu, kad nori, nu bet biški nedrąsu.
Prieinam šonkauliukus, pasirenka juos. Sako, kad dar norėtų kalakutienos mėsos.
Įdedu ir ją.
Spėju, kad buvo pasižiūrėjusi kur kokios akcijos, nes visos mėsos buvo akcijinės ir norėjo tik tai, kas buvo su akcija.
Eidami palei daržovių skyrių sustojome prie burokėlių, morkų, toliau vaisiai.
Kol ji rinkose juos ir dėjo į maišelius, apžiūrėjau ją ir galvojau, kad teisingai pasirinkau.
Ji neatrodė labai skurdžiai, kuomet rengiasi jau apiplyšusius rūbus, rankos būna purvinos, o veidas - retai matantis šviesą ir vandenį.
Atrodė, kad viskas su ja gerai, bet pensija galėtų būti bent šiek tiek didesnė, kad galėtų nusipirkti kažką skaniau ir geriau, ar jos gyvenime džiaugsmo būna tiesiog per mažai.
Teko iš vaikiško krepšelio išimti josios kuprinę, kad į jį tilptų daugiau prekių.
Panešiau kuprinę, o ji vairavo vežimėlį.
- O ko, vaikeli, tiek mažai įsidėjęs? - klausia ji manęs.
- Man daug nereikia, o jau susirinkau viską, ko čia atėjau.
Kasoje suformino visas prekes, nukeliavom į lauką, kur iš dėžės persidėjo į kuprinę.
- Visos šventės čia bus. Žinot ką? Ir minėsiu jus.
- Neminėkit, tiesiog pasidžiaukit ir viskas, - atsakau jai.
Susikrovė daiktus, padėjau užsidėti kuprinę ir atėjo laikas atsisveikinti.
Sakė, kad gyvena už dviejų stotelių nuo parduotuvės.
- Sveikatos, laimės ir žydinčių dienų, - linkėjo man ir išsiskyrėm.
Pamiršau paklausti kuo ji vardu. Nors gal jo čia visai nereikia?
Komentaruose - video iš įvykio vietos.
***
Čia yra tąsa praėjusios vasaros pabaigoje prasidėjusio "Bobutės su batonu" reikalo tęsinys.
Kartais galima prieiti prie močiutės ir paklausti "Gal galėčiau sumokėti už jūsų pirkinius?"
Nebijokit, kol kas nei viena nepasiuntė manęs, neaprekė. Gali tiesiog padėkoti ir pasakyti, kad nereikia, o gali sutikti bei džiaugtis.
Gal nuo to karantinas jiems bus lengvesnis?
Pirma dalis - / 3679286715435900