"Ramunelių arbata"

Kuomet penktadienį užsukau į parduotuvę, kad ant greičio nusipirkčiau kelis dalykus, atrodė, kad visi žmonės netikėtai atsidūrė joje.
Šiltas oras, galimybė laisvai keliauti Lietuvoje, vadinasi reikia užsipirkti savaitgaliui ir šutinti iš miesto.
Akimis permečiau publiką, atrodo, kad nesimatė nei vieno pirkėjo, kuriam galėčiau pasiūlyti išsirinkti bet ką ir sumokėčiau už prekes. Turiu kelis savo kriterijus, pagal kuriuos pasirenku, ar tokiam žmogui reiktų tokio netikėtumo.
Greitai apsipirkau ir išvykau savais keliais.
Sekmadienio rytas buvo visiškai kitoks, parduotuvė apytuštė, labai gerai matosi publika, o dar geriau išsiryškina žmonės, kurie čia atėjo norėdami nusipirkti daug dalykų, bet finansinės galimybės neleidžia, todėl renkasi tik tai, kas būtinų būtiniausia, o skanėstai palauks dienos, kada pakels pensiją.
Jos ilgi žili plaukai matėsi iš tolo, pasižiūrėjau, kad ji vis stovi prie lentynos, padeda žingsnį į kairę, po to grįžta atgal. Vadinasi, arba labai nori nusipirkti, bet nedįsta, nes brangiai kainuoja, arba neišsirenka.
Kol suvaikščiojau iki kito skyriaus, kad susirinkčiau kelis dalykus sau, grįždamas mačiau, kad ji vis dar stovi prie tos pačios lentynos.
Prieinu arčiau, bandau suprasti ko ji čia neišsirenka.
- Aš ieškau ramunėlių arbatos, gal matote ją kažkur čia? - klausia ji manęs.
Kiek netikėta, nes planavau aš pradėti pokalbė su savo klausimu.
- Nematau, gal ji kažkur kitur?
- Visada būdavo čia padėta.
- Močiute, gal norėtumėte, kad jus pradžiuginčiau šį rytą? - smalsauju.
- O kaip?
- Jūs galit pasirinkti ką tik norite, o aš sumokėsiu už jūsų pirkinius.
- Ką jau čia, kam jūs tuos pinigus leisite?
- Ai, turi tų pinigų, vis tiek neturiu kur jų dėti, tai jau geriau gražiai išleisiu.
- Nu nežinau, arbatos norėčiau.
Pasižiūriu, kad arbatos čia tikrai nėra, o ji kiek toliau, kitame skyriuje.
Nueinam, randam ramunėlių arbatą, įdedam į krepšą ir prasideda kitų dalykų susirinkimas.
- Ko dar norėtumėte?
- Dar pieno reiktų, mėsos šiek tiek.
- Gerai, eime, pakeliui viską susirinksime.
Nueiname prie pieno skyriaus, o gi žiūrau, kad močiutė išsitraukė lapelį, ant kurio užsirašiusi, ką nori nusipirkti. Ot gerai, pagalvojau, labai teisingas požiūris.
Paimam pieno, dar įsideda grietinės. Einam prie mėsos.
Vienai mėsai buvo akcija, įdėjau paką, o paklausus, ar daugiau nieko iš mėsos nenori, atsakė, kad dar ir faršas sueitų. Ans buvo šalia išdėliotas, tai ir jo pakuotą pridėjau prie pirkinių krepšelio.
Kiaušiniai! Ir jie, ir juos, bet ne tie, kur vištos laikomos garde, o paprašė pažiūrėti kurie yra iš vištų, katros laikomos ant kraiko. Nuostabus pasirinkimas, ką galiu pasakyti.
Kol priėjom prie kasų, dar įsidėjo šiek tiek bulvių, šiek tiek burokėlių, ridikėlių ir svogūnų laiškų. Jų nebuvo sąraše, todėl pasidžiaugiau, kad nesikuklino ir leido sau daugiau. Nors kai kurių dalykų atsisakė, nes nemėgsta, ar saldžiai nepatinka.
Padėjau palaikyti jos mažą tašytę, susikrovė į ją tiek, kiek tilpo, kiti keliavo į keliasdešimtmetį skaičiuojančią rankinę.
- O kuo jūs vardu? - paklausios josios.
- Birutė.
Palydėjau iki stotelės. Sakė, kad toli važiuoti nereikia, vieną stotelę. O ir 17 troleibusas pasirodė po minutės.
- Ačiū, kad taip apipirkot mane, - dokojamai dėkojo senolė.
- Prašau, buvo malonu, tikiuosi, kad galėsite skaniai pavalgyti ir pasidžiaugti gražiu sekmadieniu.
Visai geras jausmas buvo matyti, šviesias, dėkingumo pilnas akis.
€13.42

[@viktorijamartinkute5048]

:D