„Amžina siela laikiname kūne”- Olegas Kovrikovas

„Amžina siela laikiname kūne”- Olegas Kovrikovas (HEPI, Vilnius)
Mokslinė konferencija: „Mirties neišvengiamybės akivaizdoje: Rytų-Vakarų sampratos” VU 2023.01.21.
VU Azijos ir transkultūrinių studijų institutas (ATSI), ir
Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas (HEPI)
Konferencijos organizatoriai: Prof. Audrius Beinorius (VU ATSI), Rimvydas Budrys (HEPI),
Šioje tarpdisciplininėje konferencijoje buvo siekiama įvairiais aspektais ir žvelgiant iš skirtingų mokslų perspektyvų aptarti mirties fenomeną. Konferencijoje buvo svarstomi nuo seniausių laikų keliami universalūs egzistenciniai klausimai: ar mes esame baigtiniai ir kaip susitaikyti su baugia neišvengiamybe?
Modernioje kultūroje mirties neigimas yra itin stiprus. Žmogus neturi aiškaus įsivaizdavimo apie savo pradžią, kaip neturi jo subjektyvioje savo tikrovėje ir apie paties gyvenimo pabaigą. Kasdienybės sraute dažniausiai vengiame galvoti apie mirtį ir tik artimų žmonių netektis užaštrina mūsų pačių esaties išgyvenimą bei laikyseną, primindama mūsų buvimo „čia ir dabar“ vertę ir prasmę. Artimųjų išėjimas suardo mūsų ryšius, sugriauna ilgalaikius santykius, sukelia savęs praradimo jausmą ir „ne-būties siaubą“ (Sørenas Kierkegaardas). Tai dramatiški ir neišvengiami mūsų gyvenimo išbandymai, egzistencinės lūžio akimirkos, kai pasijuntame pažeidžiami, bejėgiai ir suprantame, jog esame mirtingi. Tačiau, tai ir autentiškos būties išgyvenimo akimirkos, kurios mus brandina.
Tad kaip mirties neišvengiamybės įsisąmoninimas keičia žmonių gyvenimus, socialinius santykius bei dabarties egzistencinę motyvaciją? Kaip individai stengiasi įveikti mirties - tradiciškai personifikuojamos niūriais giltinės pavidalais - baimę ir jai pasiruošti ar, tanatologo Philippe Aries žodžiais tariant, ją prisijaukinti, nes ji dabar laukinė? Koks vaidmuo įvairiose Rytų ir Vakarų kultūrose tenka religiniams mirties vaizdiniams ir pasirengimo jai edukacijai? Memento mori („atminki mirtį“) - byloja ir Europos viduramžių „Ars moriendi“, tibetiečių „Mirusiųjų knyga“, ar hindų „Garuda Purana“, bei kiti tekstai.
Šiais ir panašiais klausimais diskutavo, savo požiūrį ir tyrimus apie įvairius santykio su mirtimi aspektus kalbėjo praktikuojantys psichologai ir Azijos kultūrinių tradicijų tyrinėtojai, filosofai, religijotyrininkai, etnologai ir religinių tradicijų atstovai.