Ačiū už laidą. Keli klausimai: Kaip maistas gali būti nekošerinis ir įstatymas pažeistas, jei įstatymo dar nėra? Kuo remiantis mes galime manyti, kad Biblijos autoriai buvo ne tiesiog Dievo įkvėpti aprašyti istorinius įvykius ir Dievo valią, o nuo pat pirmųjų eilučių turėjo tikslą parašyti da Vinčio kodą / tobuliausio neuroninio tinklo iš 2457 metų viską aprėpiantį pasakojimą / misticizmų etaloną?..
@pauliuscerka23826 күн бұрын
Laba. Puikus argumentas ir vienas iš būdu paaiškinti šį įvykį yra būtent argumentas, kad Mozės priesakai atsirado vėliau. Kitą vertus viena iš rabinistinių tradicijų laikosi, kad Abraomas iš anksto laikėsi Įstatymo, nes Dievas jam buvo tai apreiškęs (pagal Pr 26:5). Na aiškinimų labai daug. Antros dalies klausimo nelabai supratau. Tačiau gal būt jis liečia įkvėpimo esmę. Kodėl šis pasakojimas yra įkvėptas. Pirmiausia, pasakojimas yra Dievo įkvėptas ne todėl, kad teisingas. "2+2 yra 4", yra tikra tiesa, bet tai nėra įkvėpta. Įkvėptumas išreiškia tai, kad kalba pranašas, o ne paprastas istorikas. Jis kalbėdamas atskleidžia nematomą Dievą. Dėl to, šie pasakojimai yra ne tik Abraomo, bet ir visų, einančiu Abraomo tikėjimo keliu, maistas. Štai Paulius kalba, kad uola, iš kurio gėrė izraelitai, buvo pats Kristus, o ir gėrimas buvo dvasinis, nors Išėjimo knygoje tiesiogiai apie tai neskaitome (1 Kor 10:4: "ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus."), kitur naudojamas šešėlio modelis, pagal kurį ST šventykla, apeigos ir visa istorija buvo Kristaus šešėlis Kol 2:17: "Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui." . Jei tai būtų tik paprastos istorijos, jos nebūtų mums naudingos ir tada negalėtume sakyti, kad "1 Kor 15:3-4: " Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai;", nes pažodžiui niekur nėra tokių eilučių, bet apaštalai Raštą skaitė tokiu būdu, kad šiuos Kristaus įvykius aiškiai matė.
@jonascyvas6 күн бұрын
@@pauliuscerka2382 reikia stipraus tikėjimo norint iš Pr. 26:5 išgauti tokį argumentą. Kitaip sakant tai vėlgi argumentas iš vienintelės ir dar netiesioginės Biblijos eilutės. Mano klausimas yra apie tai, kodėl mes negalime tiesiog koncentruotis į tai, ką Biblija kalba (moko, pasakoja), nebandydami pritaikyti maksimalaus kiekio įvairiausių šalutinių išvedžiojimų. Senosios ir Naujosios sandoros ryšiai (tame tarpe ir provaizdžiai, simbolizmai, Kristaus dieviškumas ir pan.) yra labai aiškus doktrininis dalykas ir aš visiškai ne apie tai. Raštai, beje, ir skelbė, kad Kristus mirs už mūsų nuodėmes ir prisikels - apaštalas Paulius čia tiesiog nenaudoja citatos, o nusako savo žodžiais.